Šalpusnis – vienas iš efektyviausių augalų, įveikiančių bakterijas ir virusus. Vaistinėmis savybėmis pasižymi ir lapai, ir žiedynai. Graižai renkami be kotelių saulėtą pavasario dieną, augalui ką tik išsiskleidus. Lapai skinami pirmoje vasaros pusėje, saulėtomis dienomis, džiovinami pavėsyje, išdžiuvę turi likti žalios spalvos, bekvapiai. Lapuose yra 2.63% karčiųjų glikozidų, organinių (galio, silicio, dalmatino, stearino, obuolių ir vyno) rūgščių, saponinų, 5mg% vitamino C, 5.2% karotenoidų, polisacharidų (inulino ir dekstrino), eterinių aliejų, rauginių medžiagų, silicio rūgšties, 15.4-18.2% mineralinių medžiagų, sitosterolio. Graižuose gausu glikozido tusilagino, gleivinių medžiagų, inulino, tanidų, dekstrino, flavonų, faradiolio, arnidiolio, stigmasterolio, fitosterolio, flavonoidų (rutino ir hiperozido), 7-8% gleivių, sterolių, karčiųjų glikozidų, inulino, dekstrino, eterinių aliejų, rauginių medžiagų. Lapai ir žiedai naudojami, kaip dezinfekuojanti, uždegimą malšinanti ir atsikosėjimą lengvinanti priemonė, sergant bronchitu, laringitu, bronchine astma, plaučių uždegimu. Tinka vartoti, kai vargina kvėpavimo takų ar gerklės uždegimas. Šalpusnis – vienas iš efektyviausių augalų, įveikiančių bakterijas ir virusus. Šalpusniai gydo odos, skrandžio ar kitų virškinamajame trakte dalyvaujančių organų uždegimus, taip pat inkstų uždegimą. Šalpusnių arbata plikoma. 1 valgomąjį šaukštą džiovintų šalpusnių užplikyti puse litro vandens. Arbata išgeriama dienos bėgyje, per kelis kartus. Arbatą reiktų vartoti šiltą. Ankstyvasis šalpusnis dideliais kiekiais gali pakenkti sveikatai. Nesaikingi kiekiai arba ilgas šalpusnio preparatų vartojimas gali sukelti kepenų susirgimus. Šalpusnio negalima vartoti nėštumo metu ir žindant. Taip pat nepatartina vartoti sergant anemija, širdies ligomis.
