Žmonės seniai pastebėjo augalų gydomąsias savybes. Sukauptas žinias perduodavo iš lūpų į lūpas ir vaistinius augalus naudojo gydymui karta iš kartos. Labiausiai mums tinka ir geriausiai įsisavinami yra Lietuvos laukinėse pievose ir giriose užaugę bei surinkti vaistiniai augalai.
„Kiekvienai ligai gydyti rasime vaistažolę“ (1493-1541 Paracelsas). Vadovavosi šiuo posakiu ir mūsų protėviai. Vaistinių augalų vartojimas gydymui ir profilaktikai toks pat senas kaip ir pati žmonija.
Ilgainiui, tiek žmonės, tiek tradicinė medicina, gydomuosius augalus iškeitė į sintetinius vaistus, o natūralias laukines pievas pakeitė sukultūrintų augalų, pašarinių vienos rūšies žolių plantacijos ar du kartus per savaitę skutamos vejos. Natūralios pievos baigia išnykti iš Europos gamtovaizdžio, jos išlieka saugomose teritorijose. Lietuvoje natūralių pievų dar turime, ir nemažai. Turime, bet vertiname nepakankamai. Tokioje pievoje augalų įvairovė stebinančiai gausi, kiekviename žingsnyje galime pažinti dešimtis naudingų augalų.
Vaistinių augalų tyrimai šiandien išgyvena tikrą renesansą. Moksliškai įrodyta, kad gydomąjį poveikį augaluose turi veikliosios medžiagos: alkaloidai, glikozidai, eteriniai aliejai, vitaminai, karčiosios, rauginės, mineralinės medžiagos. Jau neabejojama dėl augalų teigiamo poveikio žmogui, tik gydymas trunka ilgiau nei sintetiniais vaistais. Dažnas iš mūsų, perskaitę, apie šalutinį sintetinių vaistų poveikį informaciniame lapelyje, apskritai baiminasi juos vartoti.
