Garšvos cheminė sudėtis neįtikėtinai artima kraujo sudėčiai, ji labai stiprina imuninę sistemą, o ją vartoti galima ilgą laiką, be jokio šalutinio poveikio. Lapus galima rinkti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens auglui žydint.
Garšvų lapuose ir visoje antžeminėje dalyje yra 0.02 – 0.06% malonaus kvapo, pikantiško skonio eterinio aliejaus, sudaryto iš limoneno, felandreno, terpenų, taip pat yra flavonoidų- kemferolio ir kverticino, steroidų, cholino, 39 -109 (282)mg% askorbo rūgšties, iki 12 mg% karoteno, 10% baltymų, 3% aliejaus, 28% ląstelienos, vitamino A, citrinų ir obuolių rūgšties, 10.1% mineralinių medžiagų: geležies,vario, mangano, titano, boro. Šakniastiebiuose, šaknyse yra kumarinų.
Garšvų preparatai slopina uždegimą, skausmą, varo šlapimą, naikina grybelį ir greitina žaizdų gijimą. Taip pat jie valo kepenis nuo toksinų, gerina virškinimo veiklą ir atkuria normalią druskų apykaitą. Augalas gerina dantų, nagų ir plaukų būklę. Rekomenduojama vartoti sergant podagra, inkstų, šlapimo takų ligomis, odos grybeliu. Garšva pasižymi reumatą, artritą gydančiomis, žarnyno sutrikimus šalinančiomis, bei kraujo spaudimą mažinančiomis savybėmis. Žolės antpilas pasižymi lengvomis raminančiomis savybėmis. Švieži lapeliai – veiksmingas analgetikas, todėl ant skaudamų vietų galima dėti smulkintų garšvų kompresus.
Iš garšvų šaknų ruošiamos vonios, kurios gali padėti sergant skeleto raumenų uždegimu poliartritu.
Maistui naudojami tik jauni garšvų ūgliai, lapai, stiebai. Jų dedama į sriubas, troškinius, mėsos, žuvies patiekalus, salotas. Garšvų lapai gali būti rauginami ir marinuojami žiemai.