Vaistinei žaliavai vartojama antžeminė dirvinio asiūklio dalis, pjaunama visą vasarą, giedrą dieną. Džiovinama gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 45 °C temperatūroje. Tinkamai išdžiūvusi asiūklio žolė turi būti šviesiai pilkai-žalios spalvos, beveik bekvapė, rūgštoko skonio. Vaistines savybes išlaiko iki 4 metų.
Vasariniuose asiūklio stiebuose yra flavonoidų, alkaloidų, nikotino, trimetroksipiridino, karoteno, vitamino C, rauginių medžiagų, dervų, apie 25%silicio rūgšties, 5%triterpeninio saponino ekvizetonino, organinių (oksalo, obuolių, amonito) rūgščių, 16% baltymų, iki 3,5% eterinių ir riebiųjų aliejų, 17,7% mineralinių medžiagų, karčiųjų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.
Dirvinio asiūklis pasižymi priešuždegiminiu, šlapimui išsiskirti skatinančiu poveikiu. Pasitelkiamas gydant šlapimtakių uždegimą, inkstų akmenligę, prostatitą, pleuritą, tuberkuliozę, reumatą, širdies, kepenų ligas. Dirvinio asiūklio antpilas stabdo kraujavimą, viduriavimą, stiprina sąnarius, gydo žarnyno opas. Vartojamas medžiagų apykaitai gerinti, imuninei sistemai stiprinti.
Dirvinio asiūklio žolė pasižymi detoksikuojančiu poveikiu, šalina iš organizmo šviną. Organizmui apvalyti dirvinis asiūklis vartojamas ir išoriškai. Į dirvinio asiūklio antpile suvilgytą audeklą įvyniojam kūną kelioms valandom – ši procedūra ištraukia nešvarumus, toksinus, numalšiną sąnarių skausmus. Asiūklių nuoviras gera priemonė nuo kojų prakaitavimo, juo plaunama riebi, spuoguota oda, stiprinami slenkantys plaukai. Išoriškai nuoviru gydomos odos ligos.
Švieži dirviniai asiūkliai pavojingi sveikatai. Asiūklių negalima vartoti ilgą laiką ir dideliais kiekiais, taip pat esant edemoms, pasireiškiančioms dėl širdies ar inkstų nepakankamumo. Asiūklis stipriai veikia širdį ir nervų sistemą. Gydymo tikslais jį reikia vartoti mažais kiekiais ir trumpą laiką.